Katerina, Hemptono rūmai, 1540 m. spalis

Kaip kokia kvailė pusę devynių ateinu į savo sodelį. Niekam negaliu patikėti paslapties, kad susitinku su Tomu Kulpeperiu, todėl išsiunčiu damas į kambarius, vos tik išgirstu laikrodį mušant dešimtą. Nepraėjus nė minutei, sienoje prasiveria durelės ir pasirodo jis.

Eina jauno vyro žingsniu. Nevelka kojos kaip karalius. Nekaukši kulnais, žengia it šokėjas, lyg bet kurią akimirką pasiruošęs bėgti ar kautis. Pajuntu, kad šypsausi tylėdama, o Tomas prieina prie manęs ir žiūri nieko netardamas. Mes ilgai žvelgiame vienas į kitą, ir pirmą kartą aš negalvoju, ką turėčiau pasakyti, netgi negalvoju kaip atrodau. Tiesiog geriu jo atvaizdą.

— Tomai, — atsidustu, ir mielas vardas iš mano lūpų nuskamba taip svajingai.

— Jūsų didenybe, — atsiliepia jis.

Tomas paima mano ranką ir pakelia prie lūpų. Paskutinę akimirką prieš pabučiuodamas pirštus, perveria mane giliomis mėlynomis akimis, ir man nuo tokio švelnaus prisilietimo linksta keliai.

— Kaip jūs jaučiatės? — klausia jis.

— Gerai, — atsakau. — Tikrai. O jūs?

Tomas linkteli. Mes stovime lyg staiga šokio metu nutrūkus muzikai, pasisukę veidu vienas į kitą, žvelgiame vienas kitam į akis.

— Kaip karalius? — klausiu. Buvau visai jį pamiršusi.

— Šįryt jau geriau, — atsako Tomas. — Vakar gydytojas sugirdė jam vidurius paleidžiančių vaistų, jis prasikamavo kelias valandas, bet vidurių pūtimas praėjo, todėl jaučiasi geriau.

Viską įsivaizduoju ir nusisuku, Tomas nusijuokia.

— Atleiskite. Aš taip įpratęs. Mes visi, gyvenantys karaliaus kambariuose, esame įpratę smulkiai aptarinėti jo sveikatą. Nenorėjau...

— Ne, — suskumbu atsakyti. — Aš irgi turiu viską žinoti.

— Man regis, tai natūralu, sulaukus tokio garbaus amžiaus...

— Mano senelė yra jo vienmetė, bet ji neužsičiaupdama nešneka apie žarnų valymą ir nedvokia kaip išvietė.

Tomas vėl nusijuokia.

— Gerai, prisiekiu, jeigu kada sulauksiu keturiasdešimties, pats nusiskandinsiu. Nenoriu nukriošti ir išsipūsti nuo dujų.

Dabar aš juokiuosi, įsivaizduodama, kaip šis švytintis jaunas vyras atrodys sukriošęs ir išpūstu pilvu.

— Būsite storas kaip karalius, — sakau. — Apsuptas pulko jus dievinančių provaikaičių ir senos žmonos.

— O, aš neketinu vesti.

— Tikrai?

— Negaliu to įsivaizduoti.

— Kodėl gi?

Jis įdėmiai pažvelgia į mane.

— Aš labai įsimylėjęs. Aš per daug įsimylėjęs. Galiu galvoti tik apie vieną moterį, o ji nėra laisva.

Man užima kvapą.

— Tikrai? Ar ji žino?

Tomas šypsosi.

— Nežinau. Kaip manote, ar turėčiau jai pasakyti?

Durys už mano nugaros atsiveria ir ant slenksčio pasirodo ledi Ročford.

— Jūsų didenybe?

— Tomas Kulpeperis atėjo man pranešti, kad karaliui buvo paskirti vidurius paleidžiamieji, ir jis dabar jaučiasi geriau, — atsakau guviu aukštu, plonu balsu. Tada atsigręžiu į karaliaus numylėtinį, nedrįsdama pažvelgti jam į akis. — Malonėkite paklausti jo prakilnybės, ar galėčiau šiandien jį aplankyti.

Tomas nežiūrėdamas į mane nusilenkia.

— Tuojau pat paklausiu, — atsako jis ir skubiai išeina iš sodelio.

— Ką žinote apie ledi Margaretą ir savo brolį Čarlzą? — pareikalauja ledi Ročford.

— Nieko, — nedvejodama sumeluoju.

— Ar prašė užtarti ją karaliui?

— Taip.

— Ketinate to paprašyti?

— Taip. Viliuosi, kad jis bus malonus.

Ledi Ročford papurto galvą.

— Elkitės atsargiai, — įspėja ji mane, — nes gali būti, jog karaliui nepatiks.

— Kodėl turėtų nepatikti? — klausiu. — Man viskas atrodo labai miela. Ji tokia daili ir dar Tiudor! Mano broliui Margareta būtų puiki partija!

Ledi Ročford įdėmiai žiūri į mane.

— Karaliui irgi gali atrodyti, jog jūsų broliui puiki partija, — sako ji. — Pernelyg puiki. Jums gali prireikti viso jūsų žavesio ir įgūdžių, kad įtikintumėte vyrą leisti jiems susituokti. Jeigu norite išgelbėti savo brolį ir padaryti paslaugą savo giminei, vykite karalių apie pirštą, kaip darėte anksčiau. Ir pasistenkite pasirinkti tinkamą laiką bei įtikinamas priemones. Privalote pasistengti, dėdei tai patiktų.

Suraitau kreivą šypsnį.

— Vieni niekai, — atsakau užtikrinta. — Pasakysiu karaliui, jog geidžiu, kad jie būtų laimingi, ir jis išpildys mano norą. Voilà!

— Galbūt voilà, — gaižiai atsiliepia ta sena katė.

Bet viskas apsiverčia aukštyn kojomis. Planuoju tą vakarą per apsilankymą pasakyti karaliui, o ledi Margareta sutinka palydėti mane ir maldauti karaliaus atleidimo. Mes abi labai jaudinamės ir esame tikros, kad viskas bus gerai. Aš maldausiu, o ji verks. Bet prieš pietus Tomas Kulpeperis atneša į mano kambarius žinią, kad karalius susitiks su manimi rytoj. Aš sutinku ir nueinu pietauti. Kodėl turėčiau rūpintis? Karalius tiek kartų praleido pietus, kad daugiau nesuku dėl to galvos. Juk nenumirs staiga. Bet, o varge! Pasirodo, tai buvo labai svarbu, nes kol pietavau ir šokau, kažkas pripylė karaliaus ausį nuodų apie jo dukterėčią, mane ir netvarką mano kambariuose. Štai tau ir voilà!